Blog page

Keturių metukų vaikutis, kuriam diagnozuotas cerebrinis paralyžius, autizmo spektro sutrikimas ir hiperaktyvumas, sensorinėje aplinkoje sutelkia dėmesį į muziką ir skirtingų spalvų šviesas. Stimuliuojamas sensorika, jis nustoja rėkti, nusiramina, leidžiasi masažuojamas. „Paprastai jis, pykčio apimtas, daužo kumščiais sau per galvą, mėto daiktus net ir suprasdamas, kad taip daryti nederėtų, – pasakoja su keturmečiu dirbanti kineziterapeutė Jovita Lukšaitė. – Čia jis nurimsta, pastebiu teigiamų pokyčių jo elgsenoje ir emocinėje būsenoje.“

Kauno Kovo 11-osios gimnazijoje sensorinė įranga naudojama maždaug mėnesį. Su ja dirbančios spec. pedagogės Astos Doftartienės teigimu, iš pradžių pagrindinis tikslas buvo ją naudoti matematikos pamokoms. Tačiau pradėjus užsiėmimus paaiškėjo, kad prasmingiau ir naudingiau sensorikos pagalba mokyti(s) valdyti emocijas – nusiraminimo, atsipalaidavimo, taip pat susikaupimo ir dėmesio koncentracijos. „Pailsėti taip pat reikia išmokti – ir ne tik pradinukams ar gimnazistams, bet ir mokytojams“, – sako gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Laima Lukšienė. Anot jos, sensorinė aplinka puikiai tinka kaip nusiraminimo priemonė per pertraukas nuolat lakstantiems ir savo dėmesį išblaškantiems vaikams. „Po pamokos jie išbėga į koridorių, prisilaksto. Tokios būsenos grįžta į pamoką ir būna visai nepasiruošę priimti naujos informacijos. Būtina išjungti tą bėgimą arba jį apriboti: tarkime, viena pertrauka būtų skirta aktyviai veiklai, kita – ramiam pabuvimui sensorinėje aplinkoje. Negali žmogus visąlaik būti įsitempęs“, – sako L. Lukšienė.

Spec. pedagogė A. Doftartienė sako, kad mažesniems bei specialiųjų poreikių vaikams sensorinė įranga atlieka žaismingos mokymosi priemonės vaidmenį. Be to, sensoriniame kambaryje planuojama rengti psichologines konsultacijas, perkeliant jas iš gimnazistų nemėgstamo kabineto į šviesią, jutimams atvirą erdvę. Taip pat svarstoma patį sensorinį kambarį įrengti prieinamesnėje vietoje, kad juo pertraukų ar laisvų pamokų metu galėtų naudotis bet kuris gimnazistas, o spec. poreikių vaikai – su mokytojo padėjėjo pagalba.

Gimnazijoje naudojama daug šiuolaikinės įrangos ir technologijų: beveik visose klasėse yra multimedijoms skirtos priemonės, itin plačiai naudojamos interaktyvios lentos. Be to, L. Lukšienės iniciatyva čia pradėtos kaniterapijos sesijos: vaikai knygas skaito ir istorijas pasakoja… šunims. Specialiai apmokyti šunys su palydovais į mokyklą atkeliauja padėti jauniems žmonėms ne tik susitvarkyti su savo emocinėmis ir psichologinėmis būsenomis, bet ir lavinti kalbos bei intelekto įgūdžius. „Būdai yra du: vaikas perskaito knygą namuose ir šuniui jos turinį ar istoriją atpasakoja savais žodžiais, arba knygą pasiima iš gimnazijos bibliotekos ir ją tiesiogiai gyvūnui skaito, – pasakoja L. Lukšienė. – Pastarąjį metodą taikome tiems gimnazistams, kurie šiaip knygų skaityti nemėgsta.“